1. Ius civile, ius gentium, ius peregrinorum
?iuolaikines teises sistemos remiasi teritoriniu  principu.  Senoves  Romoje
asmens  teisini  statusa  leme  jo  priklausomybe  tam  tikrai  bendruomenei
(civitas). Romenu teise siauraja prasme buvo tik R. pilieciu  teise  (cives,
quirites). Todel ?i teises sistemos dalis vadinama ius  civile.  Ji  neliete
tu Romos  gyventoju,  kurie  neturejo  piliecio  statuso.  Ius  civile  buvo
visaapimanti R. pilieciu teise, reguliuojanti visas ju teises  ir  pareigas,
taip pat numatanti atsakomybe uz nusikaltimus.
Svetim?aliams  peregrinams  buvo taikoma atskira R. teises sistemos  dalis
 ius peregrinorum.
Tokia sistema gerai funkcionavo tada, kai  i?  esmes  R.  valstybe  buvo  R.
miestas. Kai R pradejo uzkariauti kaimynines teritorijas, pradejo  formuotis
nauja R teises at?aka  ius gentium (tautu teise),  kuria  tvarke  specialus
magistratas peregrinu reikalams  praetor peregrinus. Ius  gentium  buvo  ne
tokia  formali,  kaip  ius  civile.  Ius  gentium   pagrindu   pripazistamos
prigimtines teises. Po 212  m.  Karakalos  konstitucijai  suteikus  pilieciu
statusa  beveik  visiems  gyventojams,  teises  skirstymas  i  ius   civile,
peregrinorum ir gentium neteko reik?mes.

2. Ius publicum, ius privatum
Pagal teisinio reguliavimo objekta R teise buvo daloma  i  ius  publicum  ir
ius privatum. Pasak Ulpiano, vie?oji  teise  liecia  valstybes  reikalus,  o
privatine teise naudojasi atskiri  asmenys.  Vie?osios  teises  normos  buvo
imperatyvines,  teises  subjektai  privalejo   besalygi?kai   ju   laikytis.
Privatines  teises  normos  buvo  dispozityvines.  Privatine  teise   teises
subjektams suteike autonomija  jie patys galejo spresti,  kokius  sandorius
sudaryti ar nesudaryti, pateikti ie?kini ar  ne.  R.  vie?oji  teise  nunyko
zlugus  R.  imperijai.  R.  privatine  teise  gerai  suderino  privacius  ir
vie?uosius  interesus.  R.  privatine  teise    pirmoji  pasaulyje   teises
sistema, sureguliavusi pilieciu, kaip rinkos subjektu, santykius.

3. Romenu teises periodizacija
Roma ikurta 753 m. pr.m.e. Vakarine R. Imperijos  dalis  zlugo  476  m.e.m.,
rytine dalis  1453  m.e.m.  Ten,  valdant  imperatoriui  Justinianui,  buvo
atlikta didziausia antikos laiku teises  kodifikacija.  R.  teises  istorija
skirstoma i 4 laikotarpius:
3. seniausiu laiku arba archai?kas (753m.pr.m.e.  III  a.pr.m.e.  vidurys).
   Pilieciu santykius reguliavo  paprotine  kviritine  teise.  Pasirodo  XII
   lenteliu istatymas. Prasideda R. teisines sistemos formavimasis.
3. R.t. vystymosi laikotarpis (paskutineji 3 amziai  pr.m.e.).Atsirado  daug
   belaisviu ir svetim?aliu. Tai leme naujos teises ?akos   ius  gentium  
   susiformavima. R. teises vystymuisi didziausios reik?mes turejo  pretoriu
   veikla, laikotarpio pabaigoje  teises mokslas.
3. Klasikinis laikotarpis (I-III m.e. amziai). Tai  principato  laikotarpis.
   Nauji teises ?altiniai  senato  ir  princepso  leidziami  aktai.  R.  t.
   pasiekia auk?ciausia i?sivystymo lygi.
3. Postklasikinis (smukimo) laikotarpis (III m.e.a.  vidurys    565  m.m.e.
   (Imperatoriaus Justiniano mirties metai). Vergvaldines santvarkos  irimas
   gilino krize. 395  m.m.e.  R.  imperija  suskilo  i  dvi  dalis.  Bandoma
   supaprastinti, unifikuoti teises ?altinius. Dideja imperatoriu  (dominus)
   konstituciju reik?me.
4. Romenu teises ?altiniai ir ru?ys
Pagrindiniai teises ?altiniai:
1. Paprotine teise; iki XII lent. istatymo Romenai neturejo jokiu  ra?ytiniu
   istatymu.  Nera?ytoji  paprotine  teise  sudare  salygas   piktnaudziauti
   pareigunams. XII lent. Ist. 450 m.pr.m.e.  pirmas bandymas kodifikuoti.
1.  istatymai;  Respublikos   laik-piu   istatymas   (lex)   rei?ke   tautos
   susirinkimo (comitia) priimta akta. Pasak Gaju, pasirode resp.  laik-piu.
   Prie? tai (ir XII  l.  ist.)    uzra?yti  paprociai.  Comitia  istatymus
   priimdavo magistratui pasiulius. Ist. Sudare 3 dalys:  izanga,  teisiniai
   reikalavimai ir sankcija. Plebis scitum  plebeju  susirinkimo  (vadovavo
   plebeju tribunas) priimti aktai. 286 m.pr.m.e. lex Hortensia nustate, kad
   jie privalomi visiems gyventojams.
1. senato nutarimai; Resp. laik-piu senata sudarydavo princepsas.  Nutarimai
   privalomos teises galia igijo tik Augusto laikais.  Formaliai  kiekvienas
   senato narys turejo istatymu iniciatyvos teise,  bet  sprendziama  i?vada
   del projekto  pateikdavo  princepsas.  Galiausiai,  principato  pabaigoje
   senatas tik i?klausydavo prane?ima apie  senato  nutarimo  projekta,  net
   nebalsuodavo.   Taip   atsirado   prielaidos    vystytis    imperatoriaus
   konstitucijoms.
1.  imperatoriu  konstitucijos;  Imperatoriu  leidziami  norminiai  aktai  
   konstitucijos: ediktai (bendrojo  pobudzio  norminiai  aktai,  labiausiai
   pana?us  i  istatymus),  mandatai  (instrukcijos,  suteikdavo  tam  tikru
   igaliojimu provinciju vietininkams  ir  kitiems  valdininkams),  dekretai
   (imperatoriaus  kaip  auk?ciausio  teisejo  sprendimai)   ir   reskriptai
   (atsakymai i teiseju, valdininku ar eiliniu  pilieciu  teisinio  pobudzio
   klausimus). Dominato laik-piu imp. leidziami aktai vadinami leges.  Leges
   rinkiniai  codex. 1-as  Codex Gregorianus (295 m.).  1-oji  oficialioji
   kodif.- Codex Theodosianus  (438  m.).1583  m.    Corpus  iuris  civilis
   (Justiniano  kodifikacija)    4  dalys:  kodeksas  (imperat.  konstituc.
   rinkinys,  12  knygu),  digestai   (teisininku   veikalai,   50   knygu),
   institucijos (svarbiausios zinios apie R. teises pagrindus,  vadovelis,
   4 knygos) ir novelos (Justiniano kodifikacija, jo ir jo ipediniu  noveles
   iki 582m.).
1. pretoriu ediktai; tam tikro  rango  R.  magistratu  manifestai,  kuriuose
   skelbdavo busimojo valdymo  programa,  skelbe  formules,  kurios  suteike
   galimybe tenkinti ie?kinius ir salygas. Pretorine  teise  aktyviai  veike
   ius civile.
1. jurisprudencija; pradejo vystytis labai anksti, pirmieji komentatoriai  
   pontifikai. Labiausiai suklestejo resp. laik-pio pabaigoje ir  principato
   laik-piu. Teisininku darbai turejo tiesioginio teises ?altinio statusa. I
   a. i?siskyre 2 teises mokyklos  prokulieciu ir sabinieciu. 2/3 Digestu 
   Ulpiano ir Pauliaus veikalai.

5. Romenu teises recepcija
Vak. R. imperija zlugo 476 m., o Rytu  (Bizantija)  i?silaike  iki  1453  m.
Todel R.t. veike dviem kryptimis. Zlugus valstybei paprastai galios  netenka
ir jos teise.  R.  t.  ivyko  negirdetas  istorijoje  dalykas    Vak.  imp.
teritorijoje atsiradusios valstybes daugiau ar maziau  pasisavino  R.t.  Tas
daug ?imtmeciu trukes procesas vadinamas R.t.  recepcija.  Atgaivinant  R.t.
didziausias nuopelnas tenka 1088 m. isteigtam Bolonijos un-tetui.  Tu  laiku
R.t. tyrinetojai apsiribodavo  trumpais  tam  tikru  nuostatu  paai?kinimais
arba komentarais (glosos). ?ios krypties atstovai  glosatoriai. Jie  labiau
domejosi   dogma.   Praktikiniams   klausimams   daugiau    demesio    skyre
postglosatoriai. Vokietijos zemese  XI  a.  ji  buvo  pripazinta  veikiancia
teise. Napoleono kodeksas (1804 m.) paskelbe,  jog  R.t.  negalioja,  taciau
jis pats buvo R.t. sistemos produktas.

6. Teisiu igyvendinimas ir gynimas
Teisiu igyvendinimas   tai  konkretaus  subjekto  galimybe  savo  veiksmais
realizuoti tuos savo interesus,  kurie  neprie?tarauja  teisei.  Seniausiais
laikais normalus teises gynimo budas buvo savigyna, buvo pagristas  savivale
  barbari?kas.  Veliau  tai  pradejo  reguliuoti  valstybe.  Klasikiniu  ir
postklasikiniu  periodu  savigyna  buvo  leidziama  tik  butinosios  ginties
ribose. Savigynos ribos buvo nustatytos  Marko  Aurelijaus  ir  kitu  IV  a.
pabaigos  imperatoriu  konstitucijose.  XII  lent.  istatymas  reglamentuoja
teismo,  kaip  valstybes  organo,  ginancio  ir   prievarta   igyvendinancio
subjektyvines teises, valdingus igalinimus. Isteigta rekuperatoriu  kolegija
 ju veikla tiesiogiai  susieta  su  bylu  nagrinejimo  procesu  ir  priimtu
sprendimu  vykdymu.  R.  valstybeje  subjektyviniu  teisiu  gynimas  remiasi
teises pazeidimo faktu, t.y.  asmuo,  manantis,  kad  jo  teise  igyvendinti
kazkas  trukdo,  turi  teise  pateikti   ie?kini.   R.t.   teige,   kad   ne
subjektyvines teises pazeidimo  faktas  buvo  teises  gynimo  pagrindas.  R.
poziuriu apie subjektyvine teise  galima  kalbeti  tik  tada,  jei  ji  buvo
uztikrinta ie?kinine gynyba. Subjekt. teises  gynimo  formule:  ie?kinys  
subjektyvine teise. Nera ie?kinio, nera ir teises.

7. Ie?kinio savoka ir ru?ys
Ie?kinys  (actio)   buvo   pagrindine   subjektyvines   teises   egzistavimo
prielaida. Digestuose ie?kinys apibreziamas kaip  asmens  teise  igyvendinti
jam priklausanti reikalavima teismine tvarka.  Formuliarinio  proceso  laik-
piu pretorius turejo teise suteikti ie?kinine  gynyba  reikalavimams,  kurie
atsirado  i?  naujai  susiformavusiu  santykiu,  remdamasis  gera  valia  ir
teisingumu, bet ne civiline teise. Ie?kiniai:  daiktiniai  (actio  in  rem),
asmeniniai (actio in  personam),  suskirstymo  pagrindas    ginco  dalykas.
Daiktiniai gyne nuosavybes, servituti, ikaito ir kt.  teises.  Asmeniniai  
jei ginco objektas   konkretus  veiksmas  ar  susilaikymas  nuo  jo,  kurio
reikalauti ie?kovas turejo  teise;  reikalavimams,  lieciantiems  asmeninius
santykius. ?ie santykiai atsirasdavo tarp dvieju ar keleto asmenu. Tai  buvo
prievoliniai teisiniai santykiai, kuriu pagrindas buvo  sutartis,  sandoris,
deliktas ir pan. Skirtingai nuo daiktinio, i? anksto zinomas atsakovas.  Dar
skirstomi i: civilinius (grieztosios  teises),  pretorinius,  geros  valios.
Taip klasifikuojami del to, kad teisejas,  nagrinedamas  grieztosios  teises
ie?kinius, privalejo laikytis sutarties arba istatymo raides  ir  negaledavo
pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo padaryta  klaida.  Nagrinedamas
bonae   fidei   ie?kinius,   teisejas   isigilindavo   i   sutarties   esme,
i?siai?kindavo tikraja  ?aliu  valia    tai,  ko  ?alys  sieke  sudarydamos
sutarti, o ne tai, kas toje sutartyje  arba  istatyme  para?yta.  Daiktiniai
ie?kiniai priklausomai nuo tikslo, skirstomi i  tris  grupes:  del  pazeistu
turtiniu teisiu atstatymo (actiones rei persecutoriae); baudiniai  (actiones
poenales);  mi?rus  (actiones  mixtae).   Dar   skiriami   actiones   utilis
(i?vestiniai ie?kiniai), kai teisejui pavesdavo  nagrineti  byla  pagal  jau
esama ir praktikoje pripazinta ie?kini.  Keiciantis  civiliniams  santykiams
atsirado actio  ficticiae  (ie?kiniai  su  fikcija).  Atskira  grupe  sudare
kondikcijos (abstraktaus pobudzio reikalavimai).

8. Civilinis(legisakcioninis) procesas
Yra 5 pagrindines legis actiones formos:
1. legis actio sacramento
I? esmes yra procesas, lazybos. Bendroji  forma,  pagal  kuria  buvo  galima
apresti ivairius  ie?kinius,  kuriems  nebuvo  numatyta  specialioji  forma.
Susidaro i? dvieju stadiju  in iure ir in iudicium. In  iure:  ?alys  prie?
magistrata i?kilmingais zodziais viena kitai parei?kia pretenzijas  ir  savo
teisingumui patvirtinti  paskiria  tam  tikra  suma  pinigu,  kuri  vadinosi
sacramentum.   Teismas   formaliai   sprende,   kas   pralo?e   sakramentum,
neteisiosios ?alies pinigai atitenka izdui.  Ie?kinyje  del  daikto  butinas
daikto pateikimas teismui.  Ritualas:  ie?kovas  laikydamas  vindicta  taria
formule, kad teise i gincijamaji daikta priklauso  jam  ir  po  to  vindikta
paliecia  daikta.  ?is  veiksmas  vadinosi  vindicatio.  Po  to    atsakovo
veiksmas  contravindicatio. Isitraukia magistratas, liepia palikti  daikta.
Ie?kovas siulo atsakovui  paskirti  sacramentum.  Litiscontestatio    ?alys
kreipiasi i i? anksto pakviestus zmones, kad jie butu liudytojais.  In  iure
gincas nebuvo  sprendziamas  i?  esmes.  In  iudicium:  ?alys  tuoj  pat  po
liticontestatio dalyvaujant magistratui i?sirenka savo teiseja  i?  privaciu
asmenu.
2. legis actio per manus iniectionem
buvo taikoma tik tam tikriems  prievoliniams  ie?kiniams  spresti.  Ie?kovas
atveda atsakova i teisma ir uzdejes ant jo ranka, taria tam  tikra  formule,
jei atsakovas cia  pat  nesumoka,  ie?kovas  gali  ji  vestis  pas  save  ir
sukaustyti grandinemis. Laiko 60 dienu ir 3 kartus veda i turgu  ir  skelbia
skolos suma. Jei neatsiranda, kas sumoketu, skolininkas  tampa  kreditoriaus
nuosavybe. Jei kreditoriu keletas, jie galejo sukapoti skolininka  i  dalis.
Atsakovas  pats  gincyti  skolos  negalejo,  uz  ji  tai   galejo   padaryti
isitraukes asmuo, kuris nesekmes atveju turejo sumoketi dvigubai.
3. legis actio per pignoris capionem
Asmuo, turedamas reikalavimo teise,  tardamas  tam  tikra  formule,  pasiima
skolininko daikta. Tai jis gali padaryti  nedalyvaujant  valdzios  atstovui.
Galejo  buti  taikomas  tik  kai  kuriems  religinio   ir   vie?o   pobudzio
reikalavimams.
4. legis actio per iudicis postulationem
Skyresi tuo, kad po ?aliu parei?kimu buvo pra?oma, kad magistratas  paskirtu
teiseja.
5. legis actio per condictionem
Ie?kovas prane?a atsakovui, kad po 30  pastarasis  turi  atvykti  i?sirinkti
teiseja.  (pretenzijos  prie?  magistrata  i?destymas,   po   to   condictio
(prane?imas) ir litiscontestatio. Po 30 dienu i?sirenka teiseja, po to   in
iudicium).
Butina  legisakcioninio  proceso  salyga    ?aliu   dalyvavimas.   Atsakovo
dalyvavimas  ie?kovo reikalas.

9. Formuliarinis procesas
Legis actiones procedura  vis  labiau  neatitiko  besipleciancios  civilines
apyvartos poreikiu. Per formulas proceso atsiradimas    lex  Aebutia  ir  2
Julijaus istatymai. Ginco teisinio formulavimo na?ta  perkeliama  pretoriui.
?alys gali reik?ti reikalavimus laisva forma, pretoriaus pareiga   suteikti
jiems  teisine  kvalifikacija.  Pretorius  nustato  ginco  teisine  esme  ir
i?desto ja specialiame ra?te  (formula)  teisejui.  Pagal  ja  vyks  teisena
stadijoje in iudicium. Pasirode  patogus  spresti  naujiems  gincams,  kuriu
nenumate senoji  ius  civile.  Formuleje  turejo  buti  nurodomas  teisejas,
ie?kovo pretenzija, sudetingesnese bylose   aplinkybes,  pavedama  teisejui
i?teisinti, jei nepasitvirtins intentio ir priteisti, jei  pasitvirtins.  (2
dalys: intentio ir condemnatio). Pretorius galejo atsisakyti duoti  ie?kovui
formule. Pretorius savo nuoziura galejo  sura?yti  formule  ie?kovui,  kurio
teise  nebuvo  numatyta  ius  civile  (pretoriniai  ie?kiniai,  pagrindas  
faktine  padetis).  Kartais  pasinaudodavo  fikcija  (formula  ficticia).  2
stadijos  in iure teismo funkcijas vykde pretorius. Form. proceso  laik-piu
pretoriaus ediktas panaikino ie?kovo teise jega atvesti atsakova,  taip  pat
ir manus iniectio, pakeites jas bauda in duplum.  Kaip  ir  legisakcioniniam
procese, yra litiscontestatio, jo reik?me  perduoti  byla  teismui.  Po  jo
atsiranda teisiniu pasekmiu: ie?kovas  praranda  ie?kini,  t.y.  jis  negali
antra karta kreiptis i teisma su tuo paciu  reikalavimu,  net  jei  procesas
neivyko ar nebuvo priimtas  sprendimas.  Litiscontestatio  momentu  teisinis
santykis,  egzistaves  tarp  ?aliu  iki  ?io  momento,   nustoja   galiojes.
Atsiranda  naujas  santykis  -  ?aliu   isipareigojimas   paklusti   teismo
sprendimui. Sprendziant klausima del atsakomybes, teisejas  turi  nustatyti,
ar tos aplinkybes,  kuriomis  remiasi  reikalavimai,  buvo  litiscontestatio
momentu. Net ir tuo atveju, kai atsakovas  iki  in  iudicium  atsiskaite  su
ie?kovu, teisejas privalo ji apkaltinti ir priteisti  ie?kini  ie?kovui.  Po
litiscontestatio labai sugrieztedavo atsakovo atsakomybe  ie?kovui.  Nuo  to
momento jis visais atvejais atsake uz daikto zuvima  ar  suzalojima,  turejo
sumoketi  procentus,  jei  buvo  pripazintas  kaltu.  Abi   ?alys   susitare
nustatyta diena, bet ne veliau kaip po 18 men. po formules gavimo,  turedavo
atvykti  pas  paskirta  teiseja,  tada  prasidedavo   in   iudicium.   Jokiu
apeliaciju,  kadangi  nebuvo  teismu  pakopu.  Ie?kovas  galejo  kreiptis  i
pretoriu,  irodinedamas,  kad  sprendimas  niekingas.   Ry?keja   tendencija
asmenine atsakomybe pakeisti turtine.  Sprendimo  vykdymui  reikejo  atskiro
ie?kinio.

10. Ekstraordinarinis procesas
Legisakcioninis  ir  formuliarinis  procesai  buvo  iprastinemis   civilines
teises gynimo  formomis,  del  to  vadinami  ordinariniais.Ekstraordinarinis
procesas  prie?ingybe jiems, imperijos laikais  atsiradusi  administracine-
teisine bylu  nagrinejimo  tvarka,  neturinti  dvieju  stadiju.  Palaipsniui
ekstraordinarinis procesas i?stume  formuliarini  ir  absoliut.  monarchijos
pradzioje tapo vienintele civiliniu teisiu gynimo forma.  Senojoje  epochoje
asmuo nepajeges apginti savo teises pagal  ius  civile,  galejo  kreiptis  i
magistrata, pastarasis pats tirdavo ir spresdavo. Imperijos laikais  taikymo
sfera i?siplete. Imperatorius (pirmas valstybeje magistratas)  turejo  teise
spresti bet kokia byla. Provinciju vietininkai  kartais  perduodavo  spresti
kitiems  asmenims    iudex  datus,  jie  buvo  valdytojo  paskirti,  o   ne
prisiekusieji teisejai. Procesas nebuvo skaldomas i dvi dalis,  iudex  datus
viska  sprende  pats.  Naujoji  teisena  remesi  valdzios   pradais.   ?aliu
i?kvietimas i teisma vykdomas oficialiai, dalyvaujant  valstybines  valdzios
atstovui. Ie?kovo skundas  ira?omas  i  teismo  istaigos  protokola,  po  to
oficialiai iteikiamas  atsakovui.  Proceso  pradzia    ie?kovo  pretenzijos
i?destymas  ir  atsakovo  patvirtinimas,  kad  jis  ?ia  pretenzija  gincys.
Priimta sprendima galima buvo skusti auk?tesniajam pagal  ranga  magistratui
(apeliacija).  Sprendimo  vykdymas     paskutine   proceso   stadija,   jam
nebereikejo specialaus ie?kinio. I?saugojo daug normalaus civilinio  proceso
bruozu  ?aliu rungimosi principas,  teismas  pradeda  darba  esant  ie?kovo
parei?kimui, pats teismas nerinko irodymu, negalejo  priteisti  daugiau  nei
pra?e ie?kovas. Taciau ekstraordinarinis procesas gerokai  apribojo  vie?umo
principa.  Procesas  vykdavo  uzdaroje  patalpoje.  Didesne  reik?me   igijo
ra?tvedyba.  ?alys  privalejo  imoketi  zymini  mokesti,  kuri   panaudodavo
kanceliarinems i?laidoms padengti.

11. Ie?kinine senatis
Ie?kinine senatis  istatymo nustatytas terminas, per kuri  teismine  tvarka
gali buti apginta pazeista ar gincijama subjektyvine teise. Romoje  atsirado
gana velai. Klasikine R. teise tokios kategorijos neturejo. To meto  teiseje
buvo  nustatyti  terminai,  per  kuriuos  galima  teisme  pareik?ti  atskiru
kategoriju ie?kinius. ?ie terminai  budavo  ganetinai  trumpi.  Ankstyvojoje
epochoje civiliniu ie?kiniu neribojo jokie terminai. Kol  egzistuoja  teise,
egzistuoja ir teise i ie?kini. Pretoriai pradejo riboti (1  metu  terminai),
ie?kiniai del pirkimo-pardavimo sutarciu esant parduoto daikto  trukumams  
6 men., kai kurie civ. ie?kiniai del paveldejimo  5 metu.  Veliau  atsirado
terminai ir kitiems civ. ie?kiniams. Ie?kinines senaties termino  kategorija
R. teiseje atsirado 424 metais.(terminas panaikindavo teise i ie?kini  -  30
metu)  R.  teiseje  egzistave  istatymo  numatyti  terminai  nuo  ie?kinines
senaties skyresi: 1. buvo gerokai trumpesni (1 m. del kilnojamojo,  2m.  del
nekilnojamojo turto); 2. pasibaigus terminui  nustodavo  galiojusi  ir  pati
materialine  teise;  3.  negalejo  buti  nei  nutraukti,   nei   sustabdyti.
Terminuotose sutartyse ie?kinines  senaties  termino  pradzia  buvo  laikoma
diena,  einanti  po  sutarties  termino  pasibaigimo  dienos.  Gincuose  del
daiktines teises ie?kinines senaties termino eiga prasidedavo nuo to  laiko,
kai savininkas igydavo teise i ie?kini, t.y.  kai  jis  suzinodavo,  kur  jo
daiktas. Ie?kinines senaties  termino  eiga  galejo  buti  nutraukiama  arba
sustabdoma. Nutraukimas skyresi nuo sustabdymo. Sustabdymas tik  tam  tikram
laikui  nutraukia  termino  eiga.  Ie?kinines   senaties   termino   pabaiga
panaikindavo teise i ie?kini, taciau reikalavimo teise  ar  teise  i  daikta
tebeegzistavo, tik jau negaliojo uztikrinta valstybine prievarta.

12. Status libertatis
Status libertatis -  viena  i?  caput  sudetiniu  daliu.  Status  libertatis
turejo visi tie, kas nebuvo vergai. Vergas neturejo jokiu teisiu,  jis  buvo
teises objektas. Taciau tarp vergo ir kitu privacios nuosavybes objektu  yra
didelis skirtumas. ?eimoje vergas, kaip ir vaikai, patenka  i  alieni  iuris
(svetimosios  teises  zmoniu  grupe).  Vergas  yra  in   dominica   potestae
(?eimininko valdzioje). Tik vergo  ?eimininkas  galejo  kreiptis  i  teisma.
Vergo  ?eimyninis  gyvenimas  nera  santuoka.  Egzistavo  niekieno   vergai.
Susiformavo principas favor libertatis - jei teisminio proceso metu  kildavo
abejoniu del  zmogaus  statuso,  toki  zmogu  laikydavo  laisvu.  Velesniais
laikais vergas turejo galimybe  atlikineti  teisinius  veiksmus  vergvaldzio
vardu ir naudai. ?eimininkas galejo suteikti  vergui  ukini  savaranki?kuma,
mokant ?eimininkui nustatyta prievole (peculium). Verga  galejo  i?laisvinti
?eimininkas. Normalus i?laisvinimo  budas  -  manumissio.  Buvo  labai  daug
formaliu ir  neformaliu  i?laisvinimo  budu.  I?laisvintieji  savo  teisemis
nebuvo prilyginti  laisviesiems.  Asmeniniu  ir  turtiniu  santykiu  sferoje
i?laisvintasis savo patrono atzvilgiu i?saugojo tris pagrindines pareigas  -
obsequim, operae ir bona.

13. Status civitatis
Kiekvienas neturejes  pilietybes,  Romos  istatymu  poziuriu  buvo  daiktas,
prie?as, esantis uz Romos istatymu ribu. Romos visuomene buvo sudaryta i?  5
grupiu; laisvieji (Romos pilieciai), kurie gime laisvi ir niekada  nesiliove
jais buve, i?imtis: pagrista postliminium teorija (teisiu atstatymas  grizus
i R. teritorija), latinai, peregrinai, i?laisvintieji ir kolonai. Tik  Romos
pilieciai buvo ginami teises. Skirtingas teisinis statusas pilieciu luomu  -
patriciju,  klientu  ir  plebeju.  Patricijai    ankstyvosios  R.   gimines
organizacijos nariai, kuriu tevai priklause Senatui. Tik  patricijai  turejo
teise pasisavinti zeme i? valstybinio zemes  fondo.  Tik  patricijai  galejo
sudaryti tikraja santuoka (cum manu).  Klientai    teisi?kai  tai  laisvo
zmogaus  sutartines  priklausomybes  santykiai.  Turejo   ypatinga   teisini
statusa. Jie  iejo  i  patriciju  ?eimas  ir  gimines  kaip  sakrali?kai  ir
teisi?kai priklausomi nuo savo patronu. Patronas privalejo saugoti  klientus
ir  teisme  ginti  ju  teises.  Turejo  teise  i  zeme.   Neturejo   visi?ko
subjekti?kumo.  Plebejai      susiformavo   veliau.   Neiejo   i   giminine
organizacija, buvo naujieji imigrantai. Asmeni?kai laisvi ir  nepriklausomi.
Turejo maziau teisiu.  Negalejo  uzimti  auk?tu  valstybiniu  pareigu,  buti
senatoriais. Neturejo nuolatines, legalios teises  i  zeme.  I?  esmes  nera
skirtumo tarp patriciju ir plebeju teisnumo (caput), i?skyrus 2  atvejus:  -
draudimas  santuokos  tarp  patriciju  ir  plebeju   (445   m.pr.m.e.   buvo
panaikintas);  -  apribota  plebeju  teise   sudaryti   testamenta   (veliau
jurisprudencija sukure  nauja  testamento  forma,  vienodai  galiojancia  ir
patricijams  ir  plebejams).  Turtingiausia  zemvaldziu  vir?une     luomai
cenzoriu  ir  raiteliu.  Pilietybe  R.  buvo  igyjama  gimstant  arba  pagal
istatyma. Pilietybes igijimas buvo neatsiejamas nuo  status  libertatis.  R.
pilieciu teisnumas priklause nuo 2 pagrindiniu teisiu:  ius  conubii  (teise
sukurti ?eima) ir ius commercii (teise dalyvauti civilineje apyvartoje).

14. Status familiae
?eima visos senosios R. santvarkos pagrindas. Jei zmogus nepriklause  jokiai
?eimai, jis nepriklause ir jokiai giminei, o kartu  seniausiais  R.  laikais
jis negalejo buti ir pilietis. Todel familia, kaip libertas ir civitas,  yra
naturali civilinio teisnumo (caput) prielaida.  Senoves  romenu  ?eima  buvo
patriarchaline. Tai  buvo  uzdara  nuo  i?orinio  pasaulio  sistema,  kurios
vienintelis  ?eimininkas  (galva)  ir  atstovas  santykiuose   su   i?oriniu
pasauliu  buvo  pater  familias.  Jo  valdzia  buvo  absoliuti  ir  teisiniu
poziuriu vienoda tiek ?eimos nariams, tiek ir ?eimos turtui. ?i  absoliutine
pater familias valdzia senoveje buvo vadinama manus. Laikui  begant,  ?eimos
teisine padetis  keitesi,  pater  familias  valdzia  vaikams  buvo  vadinama
patria potestas,  vergams  -  dominica  potestas,  manus  reik?me  liko  tik
apibudinant  vyro  valdzia  zmonai.  R.  ?eima  buvo  suskirstyta   teisiniu
poziuriu  i  dvi  stambias  grupes;  personae  sui  iuris  (savosios  teises
asmenys) ir personae alieni iuris (svetimosios teises asmenys). Nuo  to,  ar
asmuo buvo sui iuris, ar alieni iuris, priklause  jo  caput.  1-ajai  grupei
priklause  tik   pater   familias,   t.y.   ?eimyniniu   poziuriu   visi?kai
savaranki?ki asmenys. Visi kiti ?eimos nariai - vaikai,  ju  palikuonys  bei
zmona, kuri santuokoje cum manu ?eimoje uzeme dukters padeti, buvo  personae
alieni iuris. Jie visi, nors ir personae, t.y. teises subjektai,  taciau  ne
savo naudai ir ne  savo  saskaita,  o  pater  familias.  Po  pater  familias
mirties ?eima paprastai suskildavo i keleta savaranki?ku ?eimu.  Taciau  jie
ir toliau likdavo agnatineje giminysteje.

15. Caput. Caput deminutio.
Gebejima buti civilines teises subjektu R.  juristai  vadino  caput.  Asmuo,
kuris turejo teisnuma, buvo vadinamas persona (asmenybe). Kad Romoje  zmogus
butu  asmenybe,  jis  privalejo  tureti  caut,  kuris  priklause  nuo  triju
elementu - status civitatis, status libertatis  ir  status  pater  familias.
Taciau asmuo  galejo  vieno  ar  visu  ju  netekti.  Tada  ivykdavo  capitis
deminutio - civiline mirtis. Klasikinio periodo juristai skyre tris  capitis
deminutio laipsnius  -  maxima,  media,  minima.  Maxima  ivykdavo  praradus
laisves statusa. Jei zmogus prarasdavo  status  libertatis,  jis  prarasdavo
visus tris statusus ir teisiniu  poziuriu  buvo  laikomas  mirusiu.  Veliau,
prarade savo ankstesniaja  padeti  civiliniu  teisiu  sferoje,  jis  igydavo
teisnuma  pagal  tautu  teise,  kaip  peregrinai.  Capitis  deminutio  media
ivykdavo tada,  kai  zmogus,  i?saugodamas  laisves  statusa,  netekdavo  R.
pilietybes. Asmuo, paveiktas  capitis  deminutio  media,  pagal  ius  civile
prarasdavo savo civilines teises, bet i?saugodavo jas pagal  iuris  gentium.
Capitis deminutio minima - maziausias teisnumo apribojimas, susietas tik  su
status familia pasikeitimu. Asmuo i?saugo laisves  ir  pilietybes  statusus,
taciau ivyksta tam tikri  jo  padeties  pokyciai  pirmosios  ?eimos,  kuriai
priklause, atzvilgiu. Del minima  visi?kai  nutrukdavo  ankstesnieji  ?eimos
teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai atsiliepdavo ir  turtiniams
santykiams, ypac  kylantiems  del  paveldejimo.  R.  teise  turejo  ir  kitu
priezasciu, kurios tam tikrais atzvilgiais apribodavo teisnuma  -  pilietine
negarbe (intestabilitas, infamia, turpitudo).

16. Status
Teisnumas rei?kia galimybe tureti subjektyvine teise, o kad ta teise  galima
butu  pasinaudoti,  ja  realizuoti,  buvo  reikalinga   antroji   salyga   -
veiksnumas - piliecio galejimas savo  veiksmais  igyti  civilines  pareigas.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda  sukakus  tam  tikram  amziui.
Veiksnumas priklauso nuo zmogaus gebejimo laivai reik?ti savo  valia.  Pagal
amziu visi  zmones  buvo  suskirtyti  i  tris  grupes.  Vaikai  iki  7  metu
buvovisi?kai neveiksnus ir vadinami infantes. Mergaites nuo 7  iki  12  metu
ir berniukai  nuo  7  iki  14  metu  buvo  nepilnameciai  ir  turejo  ribota
veiksnuma. Jie buvo vadinami impuberes ir  galejo  sudarineti  tik  smulkius
sandorius. Jei reikejo sudaryti sandorius del teises  perledimo  ar  pareigu
igijimo, tokie asmenys  turejo  gauti  globejo  leidima,  kuri  jis  duodavo
sandorio sudarymo momentu. Mergaites nuo 12 metu ir berniukai nuo 14 iki  25
metu buvo laikomi pilnameciais ir veiksniais. Pilnameciams iki 25 metu  buvo
suteikta teise pra?yti paskirti  kuratoriu,  tai  apribodavo  ju  veiksnuma.
Asmenu  fiziniai  ir  psichiniai  trukumai  taip  pat   turejo   itakos   ju
veiksnumui. Eikvotojams buvo paskiriamas rupintojas. Moteru veiksnumas  buvo
apribotas.

17. Juridiniai asmenys
Romenu teisininkai placiai taike  juridinio  asmens  kaip  civilines  teises
subjekto, ukinio gyvenimo savaranki?ko vieneto ideja, nors ir  nesuformulavo
juridinio asmens savokos. R. juristai ne tik i?kele juridinio asmens  ideja,
bet ir suteike jai praktine i?rai?ka, pagrinde juridiniu asmenu teisnumo  ir
veiksnumo  savokas,  pagrindinius  juridiniu  asmenu  tipus  -   universitas
personarum  (fiziniu  asmenu   bendrija,   turinti   savo   atskira   turta,
nepriklausanti ja sukurusiems asmenims, ir teisnuma)  ir  universitas  rerum
(turto mase, skirta tam tikram tikslui - pvz.  ?vietimui,  mokslui,  paramai
ir t.t. ?iai turto  masei  taip  pat  buvo  suteiktos  tam  tikros  teisines
asmenybes savybes). Ilgo ir gana sunkaus juridinio asmens  idejos  vystymosi
rezultatas buvo tas, kad klasikine teise pripazino pagrindinius  ?io  teises
subjekto  bruozus:  1.  Civiliniu  teisiniu  santykiu  sferoje  korporacijos
prilyginamos  fiziniams  asmenims,  2.  Atskiru  asmenu   pasitraukimas   i?
susivienijimo   neturi   itakos   susivienijimo   teisiniam   statusui,   3.
Korporacijos turtas nera nei bendra  ja  sudaranciu  asmenu  nuosavybe,  nei
atskiru jos asmenu turtas, 4. Korporacija  savo  vardu  gali  dalyvauti  bet
kituose civiliniuose teisiniuose  santykiuose  su  fiziniais  asmenimis  per
savo atstovus - fizinius asmenis, nustatyta tvarka igaliotus atlikti  tokius
veiksmus.

18. Res corporales  -  res  incorporales.  Res  in  commercio  -  res  extra
commercio.
Res Romenu teiseje  tai bet koks turtas  (gerybes),  priklausantis  gyvajai
ar negyvajai  gamtai  ir  fiziniu  bei  erdviniu  poziuriu  izoliuotas  arba
neatskiriamas nuo kitu gamtos daliu. Materialus ir  nematerialus  daiktai  
teiseje materialinis buvo toks objektas, kuri galejo suvokti zmogaus  samone
ir kuri galima paliesti. Res incorporales buvo laikomi abstraktus  objektai,
kuriu egzistavima salygojo galiojanti  teise.  Actio  in  rem  pagalba  buvo
galima ginti tik i?  res  corporales  atsirandancias  teises,  nes  tik  res
corporales buvo nuosavybes teises  objektai.  Jei  buvo  pazeidziamos  kieno
nors teises, kylancios i? res incorporales,  tai  jos  galejo  buti  ginamos
actio  in  personam  pagalba.  Daiktai,  esantys  komercineje  apyvartoje  
daiktai, kurie galejo buti  nuosavybes  teises  objektais  ir  kurie  galejo
dalyvauti civilineje apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti,  parduoti,
dovanuoti ir t.t., daiktai, i?imti i? komercines apyvartos  daiktai,  kurie
negalejo buti privacios nuosavybes objektais  ir  kurie  negalejo  dalyvauti
civilineje apyvartoje. R. teiseje egzistavo ?ie i?samus  daikto  i?emimo  i?
civilines apyvartos pagrindai: Dievo teise ir zmoniu sukurta teise.  1.  Res
divini iuris (daiktai, priklausantys dievi?kajai teisei): a)  res  sacrae  
ypatingu  ?ventu  valstybiniu  aktu  buvo  paskirti   dievams   (?ventyklos,
altoriai);  b)  res  religiosae    tarnave  mirusiuju  pagarbai   i?reik?ti
(kapai); c) res canctae  daiktai, kuriuos ir be  ?vento  akto  gyne  dievai
(miesto sienos ie vartai). 2. Humani iuris: a) res communes  omnium  (bendri
daiktai)  oras, juros bei ju krantai. ?ie  daiktai  priklause  visiems;  b)
res publicae in  publico  usu  (bendrai  naudojamas  vie?asis  turtas:  pvz.
keliai,  aik?tes,  teatrai,  pirtys)  ir  res  publicae  in  pecunia  populi
(valstybinis turtas, pvz. rudynai). Abi ru?ys priklause valstybei.

19. Res mancipi  res nec mancipi. Res mobiles  res soli.
Res mancipi buvo priskiriami itin svarbus ukiui  daiktai  -Italijos  zemes,
vergai  (seniausiais  laikais    ir  zmona  bei  vaikai),  kinkomieji   bei
krovininiai  keturkojai  gyvuliai   (arkliai,   asilai,   jauciai,   mulai),
seniausieji kaimo zemiu servitutai. Visi kiti daiktai buvo priskiriami  prie
res nec mancipi. Res mancipi galima buvo perduoti  kitam  asmeniui  tik  ius
civile nustatyta tvarka, t.y. mancipatio arba  in  iure  cessio.  ?iu  formu
tikslas buvo daiktu, sudaranciu  romenu  ?eimos  ukini  pagrinda,  apyvartos
kontrole. Daiktu klasifikavimas i kilnojamuosius ir nekilnojamuosius  turejo
mazesne reik?me.  Kilnojamiesiems  daiktams  priklause  bet  kokie  daiktai,
kuriuos galima perkelti i? vienos vietos  i  kita  arba  kurie  patys  juda.
Nekilnojamieji   zeme,  jos  gelmes,  statiniai,  sodiniai.  Visiems  ?iems
daiktams buvo taikomas principas - viskas, kas  pastatyta  ant  pavir?iaus,
priklauso pavir?iui.  ?i  klasifikacija  turi  tam  tikra  ry?i  su  daiktu
klasifikacija  i  res  mancipi  ir  res  nec  mancipi.  Nekilnojamojo  turto
perdavimui R.  teise  nustate  specialius  budus,  kurie  buvo  tapatus  res
mancipi perdavimo budams.

20.  Suvartojami  ir  nesuvartojami  daiktai.  Pagrindiniai   ir   papildomi
daiktai.
Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fizi?kai sunaikinami viena  karta  juos
pavartojus.  Pinigai  taip  pat   buvo   laikomi   suvartojamais   daiktais.
Nesuvartojami daiktai nei?nyksta jais naudojantis, o jei  ir  i?nyksta,  tai
palaipsniui. ?ios klasifikacijos  reik?me  i?ry?kejo  prievolineje  teiseje,
nes tokiu sutarciu kaip nuoma, paskola ir  pan.  objektas  galejo  buti  tik
nesuvartojami daiktai. Dalus yra tokie daiktai, kuriuos  galima  padalyti  i
daugiau daliu, ir del  to  nenukencia  ju  verte  bei  ekonomine  paskirtis.
Papildomi daiktai materialiai yra savaranki?ki, taciau tarnauja  pagrindinio
daikto paskirciai, o drauge paklusta pagrindinio daikto  teisiniam  rezimui.
Papildomu daiktu  ru?ys:  daikto  dalys  (savaranki?kais  teisiniu  santykiu
objektais galejo buti tik tuo atveju, jei  jas  atskirdavo  nuo  pagrindinio
daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu  daiktu  ekonomi?kai,  galejo
egzistuti atskirai,  taciau  ukiniuose  santykiuose  tikslingiau  buvo  juos
naudoti kartu) ir vaisiai  (fructus,  naturalus  (kuriu  atsiradima  nulemia
pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai  (kurie  atsiranda  del
pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera  atskirti
nuo  pagrindinio  daikto,  jie  negali  buti  atskirais  teisiniu   santykiu
objektais; vaisiai buvo  skirstomi  i  tuos,  kurie  yra  pas  asmeni,  juos
surinkusi, ir tokius,  kuriuos  galima  buvo  surinkti,  jei  su  jais  buvu
pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

21. Paprasti, sudetiniai ir surenkamieji daiktai. Pagrindiniai ir  papildomi
daiktai.
Paprasti daiktai  yra  susieti  naturaliais,  neatskiriamais  ir  vientisais
saitais (vergas, medis). Sudetiniai daiktai  sudaryti  i?  daugelio  ivairiu
sudetiniu daliu, kurios kartu sudaro  tam  tikra  atskira  vieneta  (laivai,
namai, spintos). ?iu daiktu teisinio rezimo ypatybe ta, kad  i  atskiras  ju
dalis  nebuvo  pripazistamos  jokios  ypatingos  teises  (ypac  nuosavybes).
Principas  sudetines dalies likimas  yra  toks  pat  kaip  ir  pagrindines.
Surenkamuosius  daiktus  sudare  tos  pacios  ru?ies  fizi?kai  savaranki?ku
daiktu rinkinys, pvz. biblioteka. ?ie daiktai galejo  buti  laikomi  atskiru
teisiniu vienetu, kuris i?likdavo net ir pakeitus atskiras jos  dalis.  Kaip
visuma jie galejo buti  uzstatomi,  parduodami  ir  pan.  Papildomi  daiktai
materialiai   yra   savaranki?ki,   taciau   tarnauja   pagrindinio   daikto
paskirciai,  o  drauge  paklusta  pagrindinio  daikto   teisiniam   rezimui.
Papildomu daiktu  ru?ys:  daikto  dalys  (savaranki?kais  teisiniu  santykiu
objektais galejo buti tik tuo atveju, jei  jas  atskirdavo  nuo  pagrindinio
daikto), priklausiniai (susieti su pagrindiniu  daiktu  ekonomi?kai,  galejo
egzistuti atskirai,  taciau  ukiniuose  santykiuose  tikslingiau  buvo  juos
naudoti kartu) ir vaisiai  (fructus,  naturalus  (kuriu  atsiradima  nulemia
pagrindinio daikto biologines savybes) ir civiliniai  (kurie  atsiranda  del
pagrindinio daikto civilines apyvartos). Kol fructus naturale nera  atskirti
nuo  pagrindinio  daikto,  jie  negali  buti  atskirais  teisiniu   santykiu
objektais; vaisiai buvo  skirstomi  i  tuos,  kurie  yra  pas  asmeni,  juos
surinkusi, ir tokius,  kuriuos  galima  buvo  surinkti,  jei  su  jais  buvu
pasielgta teisingai, bet del neuki?kumo jie nebuvo surinkti.).

22. Daiktiniu teisiu savoka ir ru?ys.
Civiliniu teisiu skirstymas i daiktines ir  asmenines  (prievolines)  sudare
civilines teises sistemos pagrinda. Daiktines  teises  objektu  bruozai:  1)
tai galejo buti tik materialus daiktai (res corporales); 2) tai galejo  buti
tik nei?imti i? komercines apyvartos daiktai  (res  in  commercio);  3)  tai
galejo buti tik tie daiktai, kurie turejo individualius pozymius  (species).
Daiktine teise nuo prievolines skiria ir tai, kad pirmoji yra  absoliuti,  o
antroji  salygine teise.  Kad  teise  butu  pripazinta  daiktine,  ji  turi
pasizymeti dar dviem pozymiais: sekimo teise ir  prana?umo  teise.  Pirmuoju
atveju teise seka paskui daikta, t.y. perduodant daikta  i?  vienu  ranku  i
kitas, treciajam asmeniui i?lieka su ?iuo daiktu  susijusi  daiktine  teise.
Prana?umo teises esme ta, kad ji yra labiau privilegijuota kitu  prievoliniu
teisiu, susijusiu  su  tuo  paciu  daiktu,  atzvilgiu.  Romenai  apibrezdavo
daiktine teise kaip ius in re. Kalbant apie daiktine teise,  nekalbama  apie
santyki tarp subjekto ir daikto.  ?iuo  atveju  kalbame  apie  santyki  tarp
keliu subjektu, atsizvelgiant i tai, koks teisinis santykis yra vieno i?  ju
su tam tikru daiktu. R. teiseje daiktines teises  pobudi  pirmiausia  turejo
nuosavybes teise. Tai buvo vienintele pilna daiktine teise.  Egzistavo  ir
ribotos  daiktines  teises,  tarnavusios  kokiam  nors  subjektui  svetimo
daikto atzvilgiu, iura in re aliena.  ?ioms  teisems  priklause  servitutai,
uzstatas, o paskutineje romenu  teises  vystymosi  fazeje  prie  ?iu  teisiu
prisidejo ir amzina nuoma bei pavir?iaus teise.

23. Valdymo (possesio) ir laikymo (detentio) savokos.
Romos teisininkai grieztai  atskyre  nuosavybe  ir  valdyma.  Valdymas  buvo
ginamas interdiktu  pagalba.  Skirtingai  nuo  nuosavybes  teises,  valdymas
nesuteikia  teises  pareik?ti  ie?kini  bet  kuriam   pazeidejui,   valdymas
neatsinaujina  ipso  iure  sugrizus  i?  nelaisves,   tiesiogiai   nepereina
paveldejimo keliu. Valdymas yra  neteisine,  bet  faktine  busena.  Valdymas
buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji  sau  pasilikti.
Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio  pagrindo,  pvz.  kai  vagis
valdo  pavogta  daikta.  Teisiniu  valdymas  tapdavo  tik  tada,  kada  buvo
garantuota jo teisine gynyba, o kad taip  butu,  valdymas  privalejo  tureti
?iuos  elementus:  objektyvuji  ir  subjektyvuji.  Pirmasis  rei?ke  faktini
daikto turejima  corpus. ?io elemento esme ta, kad  daikta  turintis  asmuo
gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas  rei?ke  nora  pasilikti
daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius  asmenis.  Jis  buvo  vadinamas
animus rem sibi  habendi,  arba  animus.  Laikymas    tai  faktinis  daikto
turejimas, kai asmuo neturi  tikslo  pasilikti  daikta  sau,  bet  valdo  ji
treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik  viena  i?
pirmajam butinu dvieju elementu  tai corpus. Teise i valdymo gynima  turejo
betarpi?kai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo  gauti
tik tarpininkaujant daikto savininkui.

24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.
Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:
2) Corpore  et  animo.  Corpus  geriausiai  apibreziamas  kaip  materialinis
   santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta  valdyti.  Kilnojamiesiems
   daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu:  t.y.  daikta
   perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo  sfera
   ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.
2) Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).
   a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja  ar  skolina
detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai  abi  ?alys
del to susitaria.
  b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto,  vien
remiantis valios i?rei?kimu, jei daikto valdytojas parei?kia esas  pasiryzes
perduoti ?iam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.
4) Sugebejimas igyti valdyma. ?iai  faktiniai  busenai  uzteko  ir  mazesnes
   valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo  ir  be  globejo  igyti
   valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reik?me. Asmenys,  kurie
   buvo kieno nors valdzioje, negalejo savaranki?kai igyti turtiniu teisiu.
4) Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise  i?  esmes  nepripazino
   valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek  veliau  teise  numate  tam  tikras
   i?imtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau i? esmes leido.
4) Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas  egzistuoja  tol,  kol
   valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes  nuosavybes  teise.
   Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prie?  savo  valia
   netenka galios vie?patauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda:  1.
   corpore (pvz.  valdytojas  i?  baimes  atsisako  savo  zeme  atsiimti  i?
   okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo  valdymo;  3.
   animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam  asmeniui,  pameta
   arba mir?ta. Kilnojamuju daiktu valdymas  prarandamas  tuo  momentu,  kai
   daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju   kai  valdytojas  suzinojo,
   jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.

25. Valdymo apsauga
Viena i? pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu  ta,  kad  ji
gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R.  teiseje  buvo  tas,  kad
byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti  teises  i  gincijamaji  daikta,
bet  net  buvo  draudziama  gristi  savo  reikalavimus  tokia  teise.  Tokio
pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti  du  faktus:  a)  valdymo
fakta; b) valdymo pazeidimo  fakta.  Valdymo  gynimas,  pagristas  vien  tik
minetu  faktu  nustatymu,  ir  buvo   vadinamas   posesoriniu   gynimu.   Jo
prie?ingybe buvo petitorinis procesas,  kuriame  buvo  reikalaujama  irodyti
asmens teise i gincijama daikta. Valdymas  buvo  ginamas  ne  ie?kiniais,  o
posesoriniais  interdiktais,  kurie  buvo  salyginiai  magistratu  isakymai.
Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a)  interdictum  utribi
buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui  apsaugoti.  Juo  galejo  naudotis
tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma,  tiek  ir  valdytojas,
kuris  valdyma  apskritai  prarado.  Valdymas  turejo  buti  ne   ydingas.b)
interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems  daiktams
apsaugoti. Ydingo valdymo atveju  interdikto  pagalba  daiktas  galejo  buti
atimtas i? faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae  possesionis:  a)
interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju  daiktu  atzvilgiu,  jei
i? valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de  vi  armata  buvo
ginamas asmuo, i? kurio valdyma daiktui  vieneriu  metu  senaties  terminas,
?iam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas  de  precario
buvo  paduodamas  asmens,  kuriam  daiktas  buvo  atiduotas   naudotis   iki
pareikalavimo,  atzvilgiu.   3)   Interdiktas   adibiscendae   possessionis:
interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum.  ?ie  interdiktai  buvo
ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais  buvo  siekiama
ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.

26. Nuosavybes savoka ir ru?ys.
Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas),  kuri
buvo  vienintele  pilna  daiktine   teise.   Nuosavybe   suteikia   galimybe
savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia  teise.  Pagal
ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis  kviritas, todel ir  pati
nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei  apyvartai  pasitaikydavo
nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i  res  mancipi  buvo  i?vengiama
formaliu  veiksmu  ir  apsiribojama  neformalia  tradicija.  ?iais  atvejais
igijejas igaudavo  tik  valdymo  teise,  tik  praejus  igyjamosios  senaties
terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei  i?  valdytojo  buvo
atimamas daiktas, jis galejo pareik?ti ie?kini,  jo  formuleje  buvo  daroma
prielaida, kad ie?kovas  valde  gincijama  daikta  visa  butina  igyjamosios
senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas  kaip  bonitarine  arba
pretorine  nuosavybe.  Peregrinu  nuosavybe  gyne  ju   teisines   sistemos.
Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine  kategorija,  i?nyko  po  to,  kai
Karakula  212m.  prakti?kai  visiems  R.   imperijos   gyventojams   suteike
pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal  R.t.  daiktas  galejo  priklausyti  ne
vienam,  bet  keliems  asmenims,  kurie  ji  valdydavo  bendrai.  Kiekvienas
bendrasavininkas  turejo   teise   laisvai   disponuoti   savo   dalimi   ir
proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda  bei  privalejo  vykdyti  daiktui
uzdetas ivairias prievoles.

27. Nuosavybes teises ry?ys su daiktine teise.
Daiktine  teise   yra   asmens   juridinis   vie?patavimas   daiktui.   Pats
vie?patavimas gali buti  ivairaus  laipsnio  ir  pobudzio,  todel  daiktines
teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes  teise,  kuri
tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise.  Visos  kitos
buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena  i?  pagrindiniu  teisiu.
Romenu  teiseje  nuosavybe  praejo  labai  ilga  evoliucijos  kelia,  taciau
galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra  prasme  net
nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine  institucija,
yra istorine kategorija. Pagal daugeli  valstybes  kilmes  teoriju  valstybe
kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu ?ia pagrindine teise.

28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.
Nuosavybes  teise,  romenu  supratimu,  viena  vertus,  nurodo  tos   teises
subjektui laisves  ribas  (pozityvioji  nuosavybes  teises  funkcija),  kita
vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji  nuosavybes  teises  funkcija,
kuri pa?alina galimybe tretiems asmenims ki?tis i  svetima  nuosavybe).  Jau
viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti  i
pagrindinius ir papildomus.  Pagrindiniai    disponavimo,  atgavimo  teise;
papildomi   naudojimosi  teise,  daikto  turejimo  teise,  taip  pat  teise
surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi  et  fruendi).  Ius
utendi et fruendi rei?kia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei  surinkti
jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar  sunaikinti  (ius
abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai,  nuo
ju  atskyrimo  nuo  motininio  daikto  momento,  tapdavo  motininio   daikto
savininko nuosavybe (separatio).  Ius possidendi rei?kia to daikto  tur?jimo
teis?, bet ne  jo  valdymo  fakt?.  Vadinasi,  savininkui  praradus  faktin?
valdym?, nebuvo prarandama nuosavyb?,  o  drauge  ir  ius  possidendi.  Savo
teises  savininkas  gal?jo  ?gyvendinti  pretorini?   procesini?   priemoni?
pagalba, reikalaujant i?duoti jam priklausant? daikt?. Ius disponendi -  tai
teisinio disponavimo daiktu galimyb?. Tai  rei?kia,  kad  savininkas  gal?jo
jam priklausant? daikt? parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, prarad?s  bet
kuri? i? ?i? teisi?, nenustoja b?ti nuosavyb?s  teis?s  subjektu.  Nuosavyb?
yra vienalyt? ir elastin? teis?, tod?l  nenustoja  tarnauti  jos  savininkui
net  ir  tada,  kai  jo  teis?s  d?l  ?vairi?  apribojim?  b?na  maksimaliai
suma?intos. Teoriniu po?i?riu nuosavyb? yra neribota teis?. Taigi,  teis?  -
tai daiktin? ir autonomin?  asmens  teis?  valdyti  (naudoti  ir  disponuoti
materialiu daiktu), kuri i? esm?s yra neribojama, ta?iau tik tiek,  kiek  ji
nepa?eid?ia egzistojan?ios teis?tvarkos.

29. Pirminiai nuosavyb?s teis?s ?gijimo b?dai.
Usucapio (?gyjamoji senatis) - tai nuosavyb?s  teis?s  ?gijimas  tam  tikram
daiktui, kuris atsiranda d?l jo valdymo  ?statym?  nustatytam  laikotarpiui.
Usucapio  institucijos  tikslingum?  rom?nai  pagrind?  b?tinumu  panaikinti
teisin?s pad?ties netikrum? daikto  nuosavyb?s  sferoje.  ?iuo  b?du  gal?jo
pasiremti ir asmenys, kurie ?gijo kok? nors daikt?, nesilaikydami  reikiamos
teisin?s formos ir  tod?l  ne?gijo  nuosavyb?s  teis?s.  Usucapio  tur?jo  5
pagrindinius bruo?us: 1) Res habilis -  apib?dino  objekt?,  ?  kur?  galima
buvo ?gyti nuosavyb?s teis? usucapio b?du; 2)  Titulus  -  valdymui  daiktas
tur?jo b?ti ?gytas teis?tai; 3) Fides - valdytojo gera  valia,  kuri  tur?jo
egzistuoti bent daikto u?valdymo  momentu;  4)  Possessio  -  tik  civilinis
valdymas sukelia nuosavyb?s teis?s atsiradim? usucapio keliu.  ?is  valdymas
turi b?ti pagr?stas faktiniu daikto valdymu  (corpus)  ir  valia  ??  daikt?
pasilikti sau (animus);  5)  Tempus  -  skirtig?  daikto  valdymo  terminai.
Kilnojamuosius daiktus reik?jo valdyti vienerius metus,  nekilnojamuosius  -
2 metus. Occupatio (u?valdymas) -  seniausias  b?das,  kuris  buvo  taikomas
?gyjant nuosavyb? ? u?valdyt? niekieno daikt? (res  nullius).  Rom?n?  teis?
res nullius status? pripa?ino  ferae  bestiae  (laukiniai  gyvuliai  -  visi
laukiniai gyvuliai, esantys laisv?je, nepriklausomai nuo to,  kam  priklaus?
sklypas, kuriame jie  gyvena,  buvo  pripa??stami  res  nullius),  thesaurus
(lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai  buvo  pasliepti,  jog  pasidar?
ne?manoma  nustatyti  j?  savininko),  res  derelictae  (palikti  daiktai  -
derelikcija -tai atsisakymas nuosavyb?s laisva valia atiduodant  kilnojamojo
daikto  valdym?  ar  galutinai  paliekant  ?em?s  sklyp?)  ir  res  hostiles
(daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys pilie?iui tos  valstyb?s,
su kuria R. prad?jo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) -  nuosavyb?s
teis?s  ?gijimo  b?das,  kuris  rei?k?  esmin?  daikto  perdirbim?,   ?itaip
sukuriant visi?kai nauj? daikt?. Nuosavyb?s  teis?s  klausimas  sprend?iamas
atsi?velgiant ? tai, ar  naujai  sukurt?  objekt?  galima  buvo  gr??inti  ?
pirmyk?t? pad?t?, ar  ne.  Sujungimas  ir  sumai?ymas.  Accessio  ved?  prie
nuosavyb?s  ?gijimo  ?alutiniams  daiktams,  kurie  pastoviam  laikui   buvo
prijungti prie pagrindini? daikt? ir tuo b?du  ekoominiu  po?i?riu  tapo  j?
sud?tine dalimi. ?is procesas vyko prieaugis  priklauso  pagrindinio  daikto
savininkui taisykl?s pagrindu. Confussio  (skys?iams)  ar  commixio  (kieti)
b?du sumai?yti daiktai, jei j? negalima  buvo  atskirti,  sudarydavo  bendr?
nuosavyb?. Vaisi? ?gijimas - vaisius priklauso motininio daikto  savininkui,
kuris  nuosavyb?s  teis?  ?  vaisius  ?gydavo  pirminiu  b?du,  i?imtis  tik
vaisiams siuar?ja  prasme.  Daikto  savininkas,  i?nuomodamas  savo  daikt?,
?galioja nuominink? juo naudotis, tuo momentu,  kai  nuomininkas  savininkui
sutinkant pasiima  nuomojamojo  daikto  vaisius,  jis  traditio  b?du  ?gyja
nuosavyb?s teis? ? juos. S??iningas  valdytojas  ?gyja  nuosavyb?s  teis?  ?
vaisius nuo j? atsiskyrimo  momento.  Vienintel?  buvo  s?lyga,  kad  vaisi?
atsiskirymo momentu subjektas b?t? s??iningas valdytojas.

30. Ivestiniai nuosavybs teiss gijimo bdai.
Mancipacija - mancipacijos metu  dalyvaudavo  svrjas,  5  liudytojai,  res
mancipi gijjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir  senas.  Nuosavybs
perdavimo mancipatio bdu objektas buvo tik res mancipi. io akto  dalyviais
galjo bti  tik  R.  pilieiai.  In  iure  cessio  (perleidimas  teisme)  -
tariamas vindikacinis pocesas, kurio  metu  perleidjas  buvo  atsakovas,  o
gijjas - iekovas. In iure cessio bdu buvo galima  perduoti  nuosavyb  
res mancipi ir res nec mancipi. iuo bdu taip  pat  buvo  galima  gyti  ar
atsisakyti nuo servitut bei kit teisi, galjo naudotis tik R.  pilieiai.
Traditio (perdavimas)- i forma pagimdyta ius gentium  ir  svarbiausia  joje
ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Slygos:  daiktas
turjo bti faktikai perduotas, perleidimo fakt turjo  lydti  perleidjo
valia perduoti nuosavyb bei primjo valia t nuosavyb gyti iusta  causa,
turjo  egzistuoti  tinkamas  teisinis  pagrindas.  Traditio   skyrsi   nuo
mancipatio  ir   in   iure   cessio:   traditio   galima   vykdyti   alims
nedalyvaujant, t.y. per treiuosius asmenis; jeigu mancipacija  ir  in  iure
cessio, tepus slygas ir  terminus,  buvo  niekins,  tai  traditio  -  ne.
Negalima perduoti tik servitut, nes tai res  incorporales,  jiems  negalima
taikyti valdymo; traditio negaljo padaryti tas, kas nevald,  arba  nelaik
daikto.

31.   Nuosavybs teiss gynimas.
Pagrindiniai iekiniai, tarnav savininko  nuosavybs  teiss  gynimui  R.t.
buvo rei vindicatio (vindikacinis iekinys) ir actio negatoria  (negatorinis
iekinys). ie  iekiniai  turjo  daiktin  pobd,  priklaus  pretorinms
gynybos priemonms. Jeigu  daikto  savininkas  yra  ir  jo  valdytojas,  jis
turjo  teis  naudotis  posesorine  gynyba,  kuri   garantavo   atitinkami
interdiktai.  Rei  vindicatio  -  materialine-teisine  prasme   vindikacinis
iekinys - nevaldaniojo savininko  reikalavimas  valdaniajam  nesavininkui
dl daikto sugrinimo.

37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas
Dar iki  santuokos  sudarymo  buvo  sponsalia  (su?ad?tuvi?)  institutas.  3
santuokos arba manus ?monai sudarymo b?dai: Confarreatio  religinis  aktas.
10 liudytoj?, ?yniai,  tik  tokioje  santuokoje  gim?  vaikai  gal?jo  tapti
auk?tais ba?nytiniais pareig?nais; Coemptio  ?monos  tariamas  pirkimas  i?
jos pater familias arba glob?jo. Tai mancipacio. 5  liudytojai  ir  sv?r?jas
su svarstykl?mis. Usus  faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus.  ?ie  b?dai
 tai  cum  manus  santuokos  sudarymui.  Klasikiniu  periodu  sine  manu  
vienintel? santuoka. Sudaroma paprastu besituokian?i?j?  susitarimu,  lydima
kai kuriu buitini? papro?i?. Kad santuoka b?t? teis?ta, reik?jo:  1)  am?ius
 vyrams 14 m., moterims  12 m.; 2) sutikimas  sudaryti  santuok?;  3)  ius
conubii. B?tina teisin? santuokos egzistavimo  prielaida  yra  ta,  kad  per
vis? santuokos laik? i?likt? tos s?lygos, kurios buvo b?tinos  susituokiant.
Paprastai santuoka pasibaigdavo  vieno  i?  sutuoktini?  mirtimi.  Santuokos
nutraukimo pagrindu pirmiausiai b?davo capitis deminutio. Santuok? cum  manu
galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine  manu
gal?jo b?ti nutraukta ne tik abiej? sutuoktini?  susitarimu,  bet  ir  vieno
valia. Teisini? pagrind? santuokai nutraukti nereik?jo.  I?tuokos  principas
 vienas pagrindini?  ?eimos  princip?.  Turtin?s  sankcijos    jei  kaltas
vyras, jis prarasdavo donatio, jei ?mona  krait?.

38. Sutuoktini? tarpusavio santykiai
Cum manu santuokoje ?mona paklusta  vyro  vald?iai.  Pana?iu  ?  vindikacin?
ie?kin? vyras gal?jo susigr??inti  ?mon?,  palikusi?  namus,  gali  ?vairiai
bausti, net u?mu?ti, parduoti vergov?n. ?mona neturi teisnumo. Ji  yra  savo
vyro ?p?din?, bei savo agnat?. Sine  manu  ?mona  i?saugodavo  savo  teisin?
status?. Jokios drausmin?s vald?ios vyras  neturi.  Ji  gal?jo  sudaryti  su
savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draud?iamas.  Kiekvienas  i?
sutuoktini? buvo turtiniu  at?vilgiu  nepriklausomas.  Negali  vienas  kitam
reik?ti negarb?s ie?kini?. Vienas  kit?  privalo  saugoti.  I?laikyti  ?eim?
buvo vyro pareiga. ?mona ir vaikai gal?jo  reikalauti  i?laikymo.  Santuokos
sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis    dos,  j?  i?  savo  turto
i?skirdavo ?mona arba jos pater familias ar glob?jas. ?forminamas  specialiu
aktu. Dos tur?jo apsaugoti vyr? nuo i?tuokos ?monos  iniciatyva.  Donatio  
ikivestuvin?s dovanos ?monai. Lygus dos, kaip ?monos teisi? garantija.

39. T?v? ir vaik? tarpusavio santykiai
T?v? ir vaik? santykius apsprend? patria potestas. R.t. pripa?ino  tik  t?vo
vald?i? vaikams. Motina ? savo vaikus netur?jo joki? teisi?  net  ir  po  jo
mirties. Patekdavo agnato globon.  Santuokoje  sine  manu  nebuvo  net  savo
vaik? agnate. Santyki?  pagrindas    teis?ta  santuoka  ir  teis?ta  ?eima.
Nesantuokiniai vaikai teisiniu po?i?riu buvo  svetimi  savo  t?vams.  V?liau
pripa?ino  motinos  ir  jos  gimini?  at?vilgi?  kognatais.  T?vo  netur?jo.
Asmenini?  santyki?  sferoje  nuo  pater   familias   priklaus?   naujagimio
gyvenimas. Teisini? santyki? sferoje vaikai  personae alieni  iuris.  T?vas
atsak? u? vaik?  deliktus  padaryt?  ?al?.  Laikui  b?gant  patria  potestas
prarado savo patriarchalin? pob?d?. Turtas, kur? s?nus  ?gydavo  tarnaudamas
kare ar valstybin?je tarnyboje, buvo jo nuosavyb?. V?liau   ir  i?  motinos
ar jos giminai?i?  paveld?tas  turtas.  R.  imperijos  pabaigoje  i?  patria
potestas   liko   tik   ?e??lis.    Buvo    pripa?intas    vaik?    turtinis
nepriklausomumas.  ?eima  jau  nebe  teisinis  vien?tas,  bet   savaranki?k?
teisini? santyki? subjekt? s?junga. Neteis?tus vaikus galima buvo  ?teisinti
legitimatio b?du. Galima buvo ?s?nyti ir svetimus vaikus (arrogatio).

40. Paveld?jimas pagal testament?.
Pagal R.t. testamentas  viena?alis  palik?jo  paskutini?ja  valia  paremtas
sandoris, ?vykdytas laikantis nustatyt? formalum?,  siekiant  paskirti  savo
teisi?  ir  pareig?  per?m?j?  (?p?din?).  Paveld?jimui   pagal   testament?
teikiama  pirmenyb?.  Senoji  ius  civile   ?inijo   2   testamento   r??is:
testamentum comitiis colatis ir  testamentum  in  procinctu.  Pirmasis  buvo
tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurij? susirinkimuose.  Antrasis
 prie? i?siruo?usius m??iui karius. Abi r??ys buvo  pakankamai  nepatogios,
tod?l atsirado testamentum  per  mancipationem.  Mancipatio  buvo  dirbtinai
pritaikytas palik?jo interesams tenkinti. Jis vis? savo turt? perduodavo  jo
paties  pasirinktam  patik?tiniui,  kuris  ?sipareigodavo   ?vykdyti   visus
palik?jo patvarkymus d?l turto jo  mirties  atveju.  Ra?ytin?  mancipationem
forma labai paplinta. Tur?jo b?ti liudytoj? u?antspauduotas ir  pasira?ytas.
Buvo  ir  vie?ieji  testamentai.  Reik?jo  tam  tikr?  materialini?  s?lyg?.
Testatorius tur?jo tur?ti testamentin?  teisnum?.  Testamentas  tur?jo  b?ti
sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena  svarbiausi?  s?lyg?
 institutio heredis   vis?  palikim?  testatorius  tur?jo  palikti  vienam
?p?diniui.  Antrojo  ?p?dinio  paskyrimas.  Testatorius  gal?jo   panaikinti
testament?,  sudarydamas  nauj?.  Palikimas  buvo  apmokestinamas  5%,   per
penkias dienas nuo testatoriaus mirties tur?jo b?ti i?kilmingai  atpl??iamas
magistrat? ir paskelbiamas.

41. Paveld?jimas pagal ?statym? (ab intestato)
Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento d?l  koki?  nors
prie?as?i? negalima buvo ?vykdyti, buvo ?aukiami ?p?diniai,  turintys  teis?
paveld?ti pagal ?statym?.  3  paveld?jimo  pagal  ?statymus  (ab  intestato)
sistemos:  1-  senosios  ius  civile  paveld?jimas  pagal  ?statym?,  kurios
pagrindas  agnatin? giminyst?.  Paveld?jimo  teis?  priklaus?  trij?  eili?
gimin?ms: sui heredes,  agnati  proximi  ir  gentiles  sui  heredes    visi
mirusiojo vald?ioje buv? asmenys. Sui heredes teis? paveld?ti laik?  savaime
suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminyst?s laipsnio,  tai  s?lygojo
palikimo dalijim? kartomis. Nesant ?p?dinio sui  heredes,  paveld?ti  b?davo
?aukiami agnatus proximus  jo broliai ir seserys, motina, jei ji  buvo  cum
manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnat?, buvo ?aukiami gentiles,  t.y  tos
genties, i? kurios buvo kil?s palik?jas, nariai. Jeigu artimiausi  mirusiojo
giminai?iai atsisak? priimti palikim?  ar  mir?,  jis  neatitekdavo  kitiems
pagal eil? ?p?diniams,  tapdavo  i?mariniu  (?  i?d?)  arba  niekieno.  2  
Pretorin? paveld?jimo teis?s sistema   sen?  ir  nauj?  paveld?jimo  teis?s
nuostat? derinimas. Pretorius savo ediktais ?auk?  ir  kitus  ?p?dinius,  ne
pirmos eil?s gimines. Jis suteikia  kai  kurias  paveld?jimo  teises  kraujo
gimin?ms. Pretoriaus ediktas nustat? 4 ?aukiam?  paveld?ti  ?p?dini?  eiles:
unde liberi (visi sui pagal ius  civile  emancipati);  unde  legitimi,  unde
cognati  (visi  kraujo  giminai?iai);   unde   vir   aut   uxor   (mirusiojo
sutuoktinis). 3  Justiniano sistema  (r?m?si  tik  kognatine  giminyste)  
?aukiami paveld?ti  visi  vyri?kosios  ir  moteri?kos  gimin?s  kognatai.  4
eil?s:  visi   palikuonys   (descedentai);   artimiausieji   pagal   laipsn?
ascedentai (motina, t?vas, mo?i?t? t.t.); netikri broliai ir seserys  ir  j?
vaikai; kiti ?alutin?s eil?s giminai?iai.

42. Prievol?s (obligatio) samprata. Prievol?s ?alys.
Prievol? yra toks teisinins santykis, kada vienas  subjektas    skolininkas
privalo atlikti kito subjekto  kreditoriaus naudai tam tikr?  veiksm?  arba
susilaikyti  nuo  atlikimo,  o  kreditorius   turi   teis?   reikalauti   i?
skolininko, kad jis ?vykdyt?  savo  pareig?.  Pagal  XII  lenteli?  ?statym?
skolininkas  atsak?  savo  asmeniu.  Laikui   b?gant   skolininko   asmenin?
atsakomyb?   pasikeit?   turtine.   Respublikos   laik-piu   prievol?   buvo
traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievoli? apsaugai tarnavo  ie?kiniai
in personam. Prievol?s objektu gal?jo b?ti ir  daiktas.  Ta?iau  kreditorius
gali j? gr??inti  tik  i?  skolininko.  Nuo  prievol?s  atsiradimo  prad?ios
numatytas prievol?s  pasibaigimo  laikas  (?vykdymas).  Prievol?  grind?iama
?ali? lygyb?s principu. I? prad?i? prievol?s teisin?s  pasekm?s  lie?ia  tik
tuos asmenis, kurie dalyvavo j? nustatant. V?liau imta  leisti  atstovavim?,
asmen? pasikeitim? prievol?je. Novacija  pasibaigimas  pradin?s  prievol?s,
kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir suk?rimas naujos prievol?s,  kurioje
dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas b?das  cedentas,  skirdamas  asmen?,
kuriam nor?jo perleisti savo reikalavimo teis?,  savo  atstovu,  ?  ie?kinio
formul?  ?ra?ydavo  i?lyg?,  kad  visa  tai,  k?  cesionarijus  i?ie?kos  i?
debitoriaus, jis turi teis? niekam neatsiskaitydamas ?jungti ?  savo  turt?.
Toks atstovas   procurator  in  rem  suam  (?galiotasis  savo  naudai).  J?
santykiai  pagr?sti  pavedimo  sutartimi.   Teori?kai   R.   teis?   niekada
nepripa?ino  teisi?  perleidimo  prievol?je.  Buvo  teikiama  tik   teismin?
interes? apsauga. Ceduoti buvo leid?iama  ne  visas  teises.  Jeigu  reik?jo
pradin? skolinink? pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus  sutikimo.
Prievoli? pus?se gali b?ti vienas  ra  daugiau  asmen?.  Vienas  skolininkas
arba  kreditorius  gal?jo  b?ti  pagrindinis,  kitas    ?alutinis.  Keletas
kreditori? ar debitori? gal?jo tur?ti  dalin?  arba  solidarin?  teis?  arba
pareig?.

43. Prievoli? atsiradimo pagrindai. Prievoli? r??ys.
Du pagrindiniai prievoli? atsiradimo  pagrindai:  sutartys  (contractus)  ir
teis?s  pa?eidimai  (delicta).  V?liau  atsirado  prievol?s,   kurios   buvo
kilusios ne i? sutar?i? ir ne i? delikt?. Buvo vadinamos prievol?s tarsi  i?
sutarties ir tarsi i? delikt?. Sutartys  svarbiausias  prievoli?  ?altinis.
Tai  tam  tikras  dviej?  ar  daugiau  subjekt?   susitarimas.   Pereinam?ja
sutarties forma senojoje rom?n? teis?je  buvo  paskolos  sutartis    nexum,
aktas analogi?kas  mancipacijai,  sudaromas  dalyvaujant  5  liudytojams  ir
sv?r?jui,  jos  formuluot?je  jau  yra  sankcija.   Stipuliacijos   sutartis
atsirado  III  a.pr.m.e.  Stipulatio    ?odinis  susitarimas  klausimo   ir
atsakymo forma. Laikui b?gant,  vis  didesnis  d?mesys  kreipiamas  ?  ?ali?
vidin? vali?,  skolininkas  buvo  atlaisvintas  nuo  asmenin?s  atsakomyb?s,
atsak? turtu, sutartis prad?jo dalinti  ?  contractus  (teis?s  pripa?intos,
ie?kiniu garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai,  neatitinkantys  joki?
sutar?i? tip? ir d?lto neturintys teisin?s galios). 4 prievoli? i?  sutar?i?
tipai:  a)  jei  prievolei   atsirasti   pakanka   vien   ?ali?   susitarimo
(konsensualin? sutartis); b) jei i? daikto perdavimo (realin? sutartis);  c)
jei prievol? atsiranda i?tarus ?odin? formul? (verbalin?); d) jei  nustatyta
ra?ytin? forma (literalin?). Bevard?s  sutartys    kurios  neatitiko  joki?
tip?.  Respublikinio  laikotarpio  sutartys  buvo  vadinamos   imperatyvin?s
teis?s sutartimis  formalizmas jas lyd?jo  visuomet.  Dauguma  realini?  ir
konsensualini? sutar?i? priklaus? geros s??in?s  sutar?i?  r??iai.  Sutartys
dar buvo skirstomos ? viena?ales ir  dvi?ales.  Sinalagmatin?s    dvi?al?s,
kuriose ?alys turi pri?in?s lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).

44. Sutar?i? galiojimo s?lygos.
Tam, kad sutartis galiot?, pagrindiniai  jos  elementai  turi  atitikti  tam
tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai:  sutarties  dalykas,  pagrindas
ir  ?ali?  valia  bei  jos  i?rei?kimo  b?das.  Dalykas     k?   debitorius
?sipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teis? reikalauti i? jo.  Dalykas
turi atitikti 4  s?lygas:  a)  juo  negali  b?ti  veiksmas  prie?taraujantis
teisei ir geriems papro?iams; b) jis turi b?ti  ?manomas  ?vykdyti;  c)  jis
turi tenkinti kreditoriaus  interesus;  d)  jis  turi  b?ti  ?sipareigojimas
kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir  pasi?ad?ti  turi  debitorius,  o  ne
kitas asmuo. Prievol?s pagrindas   artimiausias  betarpi?kas  tikslas,  d?l
kurio sudaryta sutartis. Klasikin?je teis?je, jei  sutarties  pagrindas  yra
netinkamas arba  liko  ne?vykdytas,  prievol?  buvo  laikoma  negaliojan?ia.
Sutartys, kuri? galiojimas priklaus? nuo j?  pagrindo  tinkamumo,  vadinamos
kauzalin?mis. ?ali? valia ir jos i?rei?kimo b?dai    kadangi  sutartis  yra
?ali? susitarimas, negali b?ti  sutarties  be  ?ali?  valios  sutapimo.  D?l
valios yd? sutartis negalioja ?iais atvejais: 1. kai  yra  vien  debitoriaus
?sipareigojimas, bet n?ra kreditoriaus sutikimo, i?skyrus  votum    pa?adas
dviems, kuris galioja savaime  ir pollicitatio  pa?adas miestui, jei  buvo
padarytas teis?tu pagrindu; 2. kai nesutampa ?ali?  valios  laikas;  3.  kai
sutikimas n?ra rimtas, duotas juokais. Valios i?rei?kimo  formos  gali  b?ti
?vairios.  Pagrindin?s:  ?odis  ir  ra?tas.  ?ali?  valios   ir   i?rei?kimo
sutapimas: 1) jei abiej? ?ali? valia netikusiai i?reik?ta, tai  senoji  R.t.
pirmenyb?  atiduodavo  valios  i?rei?kimui;  2)   jei   valios   i?rei?kimas
neatitinka tik vienos ?alies valios, ir kita ?alis apie tai ne?ino,  tai  ta
taisykl?  negali  b?ti  bes?lygi?kai  taikoma.  Error  (klaida)    subjekto
neteisingas  suvokimas  aplinkybi?,  paskatinusi?  j?  sudaryti  tam   tikr?
sandor?. Klaida tur?jo teisin? reik?m?, jeigu  suklydimas  yra  esminis:  a)
error in negotio  klaida  d?l  sutarties  esm?s    ji  gali  ?vykti  esant
neformalioms sutartims; b) error in persona  klaida d?l asmens,  su  kuriuo
sudaroma sutartis, tapatyb?s; c) error in corpore    klaida  d?l  sutarties
dalyko. 3) asmens  valia  sutartyje  tur?jo  b?ti  i?reik?ta  s?moningai  ir
savaranki?kai, laisvai, be i?orin?s neteis?tos ?takos. 4)  asmuo  turi  b?ti
teisnus ir veiksnus. Neesminiai elementai  s?lygos ir terminas.

45. Prievoliu pasibaigimo budai.
Romoje galiojo taisykle: kokiu budu mes istojame i prievole,  tokiu  ir  nuo
jos i?silaisviname. Prievoles pasibaigimas   solutio.  Seniausiais  laikais
solutio  rei?ke  skolininko  i?laisvinimas  i?  grandiniu,  veliau      nuo
asmenines  priklausomybes  kreditoriui  ir  pagaliau   prievoles   ivykdyma.
Prievoles pasibaigdavo: prievoles ivykdymas  svarbiausias  budas.  Prievole
galejo ivykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo,  net  be  skolininko
sutikimo. Ja ivykdyti reikejo kreditoriui arba asmeniui, kuri  jis  nurodys.
Buvo reikalaujama, kad vykdytojas  butu  asmuo,  turintis  teise  disponuoti
savo turtu. Ivykdyma priimti galejo tik  veiksnus  asmuo.  Reikalavimai:  1.
Ivykdymas turejo tiksliai atitikti  prievoles  turini.  2.  Jei  kreditorius
atsisako priimti  prievole  arba  negali  jos  priimti  del  to,  kad,  pvz.
i?vykes, tai skolininkas gali perduoti skolos suma su  procentais  depozitan
i izda. 3. Jei debitorius (skolininkas) turi  kelias  prievoles,  tai  teise
iskaityti eilini mokejima i ta  ar  kita  skola  priklauso  skolininkui.  4.
Ivykdymo vieta pripazistama atsakovo gyvenamoji vieta, o ?aliu susitarimu  
Roma. 5.Prievole turi buti ivykdyta laiku. Iskaitymas (compensatio)   jeigu
kreditorius turi reikalavima skolininkui,  o  skolininkas  kreditoriui,  tai
esant tam tikroms salygoms ?ie  reikalavimai  toje  dalyje,  kurioje  vienas
kita padengia, laikomi ivykdytais ir  i?ie?kojimui  priklauso  tik  likutis.
Prievoliu  iskaitymo  salygos,  iskaitomi  tik:  prie?iniai,  galiojantieji,
vienaru?iai, subrende, ai?kus reikalavimai.  Novacija  yra  sutartis,  kuria
egzistuojanti prievole panaikinama, nustatant  vietoj  jos  nauja  prievole.
Atledimas nuo skolos ?aliu susitarimu arba viena?aliu kreditoriaus  veiksmu.
Buvo  atliekamas  imaginaria  solutio     tariamas   ivykdymas.   Tariamojo
prievoles  ivykdymo  ru?is   yra   acceptilatio      kreditoriaus   zodinis
parei?kimas, kad jis atgavo  skola.  Skolininko  ir  kreditoriaus  sutapimas
viename  asmenyje  (confusio)    dazniausia  paveldejimo  keliu.   Prievole
pasibaigia, nesant galimybes ja ivykdyti  jei  prievoles  dalykas  zuvo  be
skolininko kaltes, tai  fizinis  negalimumas  ivykdyti  prievole.  Prievole,
kurios  dalykas   neimanomas,   yra   niekine.   ?alies   mirtis   prievoles
nenutrukdavo, nes ipedinis buvo universalus teisiu peremejas. Tik skolos  i?
deliktu pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi.

46. Atsakomybe uz prievoliu pazeidima.
Skolininkas uz prievoles neivykdyma, netinkama ivykdyma ir ivykdymo  termino
praleidima atsake nustatyta tvarka. Romos teisininkai i zalos  savoka  junge
du elementus: a) pozityvius nuostolius,t.y  kreditoriaus  turetos  i?laidos,
jo turto netekimas arba suzalojimas; b)  negauta  nauda,  t.y.  kreditoriaus
negautos pajamos, kurias  jis  butu  gaves,  jei  skolininkas  butu  ivykdes
prievole.  Dazniausiai  zalos  atlyginimo  dydis   buvo   nustatomas   pagal
kreditoriaus interesa. Atlyginami turejo buti tiesioginiai nuostoliai,  t.y.
artimiausios  juridinio  fakto,  kuris  yra  zalos   atlyginimo   pagrindas,
pasekmes. Skolininkas atsake uz prievoles pazeidima  tik  esant  jo  kaltei.
Kalte: tycine  (dolus),  neatsargumas  (culpa).  Tycine:  sunkiausia  kaltes
forma,  ?iuo   atveju   skolininkas   visuomet   privalo   atlyginti   zala.
Neatsargumas  skolininkas nenumato savo  veiklos  pasekmiu,  bet  turi  jas
numatyti.: culpa  lata    didelis  neatsargumas  ir  culpa  levis    mazas
neatsargumas. Uz  culpa  lata  atsake  kaip  dolus.  Culpa  levis  sukeldavo
atsakomybe tik tada, jei sutartis  buvo  sudaryta  tik  jo  interesams  arba
abieju ?aliu interesais. Veliau ?ios kaltes formos gavo culpa  in  abstracto
pavadinima. Culpa in  concreto    skolininkas  vykdydamas  prievole  parode
maziau   rupestingumo   negu    savo    asmeniniuose    reikaluose.    Casus
(atsitiktinumas)  aplinkybes, sukelusios prievoles pazeidima be  skolininko
kaltes. Skolininkas uz daikto zuvima del nenugalimos jegos  atsake  tik  tuo
atveju, jei iki nenugalimos jegos atsiradimo buvo jo kalte.

47. Verbalines ir literalines sutartys.
Verbalines sutartys:  kuriu  prievoline  galia  atsirasdavo  i?  tam  tikros
pasakytos  zodines  formules.  Stipuliacija:   sudaroma   labai   formaliai,
pilieciams -sponsio, peregrinams  stipulatio. I? pradziu  buvo  priesaika,
kuria isipareigojes asmuo patvirtindavo savo pazada. Forma  labai  paprasta.
Reikalavimai: 1. kreditoriaus  klausimas  ir  debitoriaus  atsakimas  turejo
atitikti tam tikra formule; 2. atsakymas turejo visi?kai atitikti  klausima;
3. kad klausimas ir atsakymas butu zodiniai.  Stipuliacines  prievoles  buvo
grieztai   viena?ales:   kreditorius   tik   kreditorius,   skolininkas    
skolininkas.  Tai  grieztoji  teise.  Veliau  pradejo  sudaryneti   ra?ytini
dokumenta  cautio. Sudetingos stipuliacijos  formos:  galejo  dalyvauti  ne
tik  du,  bet  ir  daugiau  asmenu,t.y.  buvo  leidziamas  bendrininkavimas.
Korealinis  bendrininkavimas:   toks   atvejis,   kai   keli   asmenys   yra
kreditoriais vienoje prievoleje,  ir  kiekvienas  i?  ju  turi  savaranki?ko
kreditoriaus   teise.   Visos   skolos   sumokejimas   vienam    kreditoriui
panaikindavo kitu reikalavimus. Korealiniai bendrininkai  yra  lygiateisiai.
Solidarines prievoles: vieno solidarinio ie?kovo parei?kimas nenaikino  kitu
kreditoriu  teises  i  ie?kini.  Akcesorinis  bendrininkavimas:   santykiai,
kuriuse asmuo, norintis dalyvauti  prievoleje  kaip  pagrindinis  subjektas,
pageidauja  pritraukti  kita  subjekta   tik   kaip   papildoma,   pagalbini
bendrininka. ?iuo atveju tokio antrojo subjekto teise arba pareiga  bus  tik
pagrindinio   subjekto   teises   (pareigos)    papildymas    (accessorium).
Kreditoriaus puseje  adstipulatio. Skolininko    adpromissio.  Liberalines
sutartys. Prievole atsiranda ne  i?  paprasto  susitarimo,  o  i?  ra?ytines
formos  susitarimo.  Prievoles  i?  literaliniu  sutarciu  buvo  viena?ales,
formalios  ir  abstrakcios.  Literaline  sutartimi  galima   buvo   ivykdyti
novacija, nustatyti  nauja  prievole,  pvz.  kredita.  Literaline  sutartimi
budavo apiforminamos tik pinigines prievoles. Privalumas: ja  gali  sudaryti
ne vienoje vietoje  esancios  ?alys,  taip  pat  ir  nebyliai.  Taikoma  tik
romenams.

48. Realines ir konsensualines sutartys.
Realines sutartys: kuriu galiojimui  nepakanka  paprasto  ?aliu  susitarymo,
reikalaujama, kad  butu  fakti?kai  perduotas  daiktas.  4  ru?ys:  paskolos
(mutuum):  viena  ?alis  (kreditorius)  duoda  kitai  ?aliai   (skolininkui)
nuosavyben tam  tikra  suma  (kieki)  pinigu,  o  skolininkas  isipareigoja,
suejus  tam  tikram  terminui  arba  kreditoriui  pareikalavus,   sugrazinti
kreditoriui toki  pat  kieki  pinigu  arba  tokiu  paciu  daiktu.  Seniausia
sutarciu ru?is. Panaudos sutartis: commodatum -vienas  asmuo    komodantas
perduoda  kitam  tam  tikra  daikta  laikinam   neatlygintinam   naudojimui.
Pasaugos sutartis: pagal ja vienas asmuo deponentas  perduoda  kitam  daikta
saugojimui. Ikeitimo sutartis (pignus): viena i?  daiktiniu  teisiu,  taciau
tarp  ikaito  gavejo  ir  davejo  sukurdavo  ir  tam   tikrus   prievolinius
santykius.   Konsesualines   sutartys:   sudaromos    paprastu    neformaliu
susitarimu.  Pirkimas-pardavimas  (emptio-venditio):   i?kildavo   daiktines
nuosavybes teises  perdavimo  aktas,  o  susitarimas  del  daikto  pardavimo
jokios reik?mes neturejo. Pagrindiniai elementai: pirkimo-pardavimo  dalykas
ir kaina. Sutartis yra dvi?ale. Nuomos  sutartis:  1.  daiktu  nuoma:  viena
?alis isipareigoja perduoti daikta naudojimuisi kitai ?aliai,  o  ?i  moketi
nuomos mokesti. 2.  darbo  jegos  samdos  sutartis:  vienas  laisvas  zmogus
patenka kito dispozicijon, t.y. uz nustatyta atlyginima  tam  tikram  laikui
parduoda savo darbo jega. 3. rangos sutartis: vienas asmuo  isipareigoja  uz
nustatyta atlyginima atlikti kito asmens naudai tam tikra  darba.  Bendroves
sutartis: ukininkavimas bendrai:  a)  pilnoji,  tokiai  bendrovei  priklause
visas jos  nariu  turtas,  net  igytas  atsitiktinai;  b)  ribota  bendrove,
priklause tik turtas, igytas bendroves ukines veiklos deka; c)  susitarimas,
kuriuo  steigiama  tam  tikrai  ekonomines  veiklos  sriciai;   d)   laikina
bendrove, vienkartiniams sandoriams. Pavedimo  sutartis  (mandatum):  vienas
asmuo paveda kitam koki nors viena ar  kelis  veiksmus.  Yra  neatlygintina.
Bevardes sutartys: prievoles i? ju  atsirasdavo  tik  tada,  kada  viena  i?
?aliu savo prievole ivykdydavo.

49. Kvazi sutartys. Obligationes quasi ex contractu.
Priklausomai nuo prievoliu  atsiradimo  priezasties  jas  imta  skirstyti  i
sutartis ir deliktus. Taciau visi  prievoliniai  santykiai  netilpo  i  ?ias
savokas.  Postklasikiniame  laikotarpyje   ?ias   prievoles   imta   vadinti
obligationes quasi ex contractu. Ju turini sudare teisetas  elgesys,  taciau
skirtingai nuo sutarciu, cia nebuvo  i?reik?tos  abieju  ?aliu  valios.  ?iu
prievoliu atsiradimo pagrindas  buvo  arba  viena?alis  sandoris  arba  kiti
faktai,  kuriu  negalima  laikyti  sutartimi.  3  grupes:  svetimu   reikalu
tvarkimas be igaliojimo (negatorium gestio):  atsirasdavo,  kai  kuris  nors
asmuo be kito asmens igaliojimo ir be isipareigojimu  savo  valia  atlikdavo
pastarojo  naudai  tam  tikrus  veiksmus.  Prievole,  atsirandanti  i?   ?iu
santykiu, buvo  prakti?kai  tapati  prievolei,  atsirandanciai  i?  pavedimo
sutarties, butent i? cia jos  quasi-sutartinis  pobudis.  Negatorium  gestio
teisinio santykio atsiradimui turejo buti salygos: a) atlikdamas tam  tikrus
veiksmus, gestorius tai daro  siekdamas  sutvarkyti  svetimus  reikalus;  b)
veiksmu turi buti siekiama pozityvaus tikslo;  c)  atitinkami  veiksmai  yra
galimi, kai ju atlikimas neprie?tarauja suinteresuoto asmens valiai  ir  jei
jis  pats  negali  pasirupinti  savo   reikalais;   d)   reikalu   tvarkimas
neatlygintinas.  Prievoles  i?  nepagristo  praturtejimo  (condictio):  tais
atvejais, kai asmuo be pakankamo teisinio pagrindo praturtedavo kito  asmens
saskaita, tai tokiu budu  igytas  turtas  turejo  buti  grazintas  asmeniui,
kurio saskaita buvo praturteta. Cia yra pana?umas  i  paskolos  sutarti.  a)
condictio  indebiti      ie?kinys,   suteikiamas   asmeniui,   sumokejusiam
neegzistuojancia skola, sumokejus  skola,  kuria  privalejo  sumoketi  kitas
asmuo arba, kai skola turejo buti  sumoketa  kitam  asmeniui.  Kad  ie?kinys
butu patenkintas, reikejo salygu: - asmuo, atliekantis  veiksmus,  tai  dare
manydamas, jog egzistuoja  prievole;  -  priimantis  prievole  asmuo  turejo
manyti, jog prievole tikrai egzistuoja ir kad jis turi teise  reikalauti  tu
veiksmu atlikimo; - jei praturtejes asmuo veike nesaziningai, jis  privalejo
visi?kai atlyginti zala, o jeigu saziningai, tik  pacia  praturtejimo  suma;
b) condictio causa data non secuta  ie?kinys, kuriuo siekiama  susigrazinti
turta perduota treciajam asmeniui, tikintis  prie?prie?inio  veiksmo,  kuris
nebuvo atliktas; c) condictio ob iniustam causam  ie?kinys del  sugrazinimo
turto, perduoto turint  istatymui  ar  moralei  prie?inga  tiksla.  Bendrija
(communio): Communio galejo susikurti atsitiktinai arba siekiant  tam  tikro
tikslo.  Tokia  turtine  bendrija  sukeldavo  ne  tik  turtinius,   bet   ir
prievolinius santykius tarp bendrasavininku.

50. Prievoles i? deliktu  ir  tarytum  i?  deliktu  (obligationes  quasi  ex
delicto)
Delicta privata  veiklos, pazeidziancios atskiro asmens  ar  asmenu  grupes
interesus.   Deliktas   sukeldavo   ne   bausme,   o    prievole    sumoketi
nukentejusiajam bauda arba bent atlyginti  nuostolius.  Kiekvienas  deliktas
turejo  tris  elementus:  objektyvi  zala  asmeniui;   asmens,   ivykdziusio
delikta,  kalte;  objektyvioji  teise  turejo  atlikta   veikla   pripazinti
deliktu. Romenai nesuformavo bendros deliktu savokos, o  nustate  konkrecias
ju ru?is: 1. Furtum (vagyste)  tycinis  daikto,  jo  valdymo  ar  naudojimo
paemimas turint  tiksla  gauti  nauda.  2.  Iniuria  (asmenine  skriauda)  
membrum ruptum  suzalojimas, sukeles dalies kuno  netekima;  os  fractum  
vidaus  kaulu  suzalojimas;   veiksmai,   kuriais   yra   pazeidziama   kuno
neliecianybe.  3.  Damnum   iniuria   datum   (neteisetas   svetimo   daikto
sugadinimas)   reikalavimai:  a)  zala  turejo  atsirasti  del  tiesioginio
poveikio daiktui; b) daiktas turejo buti realiai sugadintas; c) zala  turejo
atsirasti del  veiksmu;  d)  zala  turejo  atsirasti  del  prie?ingu  teisei
veiksmu.  Pretorineje  teiseje  buvo  garantuojamas  prakti?kai  bet  kokios
zalos, padarytos tycia svetimam daiktui, atlyginimas. 4.  Pretorines  teises
deliktai   rapina  (ple?imas);  metus  (grasinimas),  dolus  (apgaule).  ?i
sistema buvo kurta ne remiantis principu ir delikto  savoka,  bet  atskirais
ju tipais. Vis delto, deka actio  doli  ir  actio  in  factum  romenu  teise
visi?kai patenkino savo visuomenes poreikius. Obligationes quasi ex  delicto
 prievoles, kilusios i? teisei prie?ingu  veiksmu,  nepatekusiu  i  deliktu
sara?a. Pagrindines ru?ys:  a)  iudex  litem  suam  fecit  (teisejas  padaro
procesa savu)  teisejo atsakomybe uz neteisinga savo pareigu atlikima,  kai
del to buvo padaryta materiali zala vienai i? ginco  ?aliu.  Ie?kini  turejo
teise pareik?ti ?alis, kuriai buvo padaryta zala,  o  jo  tikslas    pilnas
zalos atlyginimas; b) actio de effusis et defectis  jei i? namo budavo  kas
nors i?pilama ar i?metama ir del to treciajam asmeniui atsirasdavo zala,  uz
ja atsakydavo ?io namo savininkas; c) actio de positis et  suspensis    bet
kuriam asmeniui, turinciam procesini veiksnuma, pretorius  suteikdavo  actio
popularis, namo, prie kurio budavo kas nors blogai pastatyta  ar  pakabinta,
?eimininko atzvilgiu; d) atsakomybe  nautarum  (laivo  savininko),  cauponum
(vie?bucio savininko), stabularum (nakvynes namu ?eimininko) uz  savo  tarnu
apgaules ir vagystes. ?iuo atveju  nukentejusiems  asmenims  buvo  i?ie?koma
dviguba daikto verte.


" "